Joninių (Rasos šventės) scenarijus


(Papartis. Nuotrauka iš žolininkas.lt)

Kupoliavimas

Birželio 23 d., Joninių išvakarėse, savaimingai pasidalindavo veikla: pagyvenusios moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles, merginos dainuodamos iš žolynų pynė vainikus, vyresnieji vakarop, dainuodami dainas apvaikščiodavo rugių laukus ir rinko piktžoles. Joninių išvakarėse žmonių veikla buvo apgaubta paslaptimi ir viltimis.

Joninių išvakarėse, iki vidurnakčio, moterys turėdavo užbaigti vaistažolių rinkimo sezoną. Žolių rinkimas tą dieną buvo vadinamas kupoliavimu. Buvo manoma, kad vėliau, augalams nužydėjus,  vaistažolės netenka gydomosios galios. Tai buvo siejama ir su raganų burtais, žmonės manė, kad Joninių naktį visus žolynus apeidavusios raganos.

Buvo renkami šermukšnio žiedai, šalpusniai, kraujažolės, trūkžolės, dringelis. Ypatinga reikšmė buvo skiriama jonažolei (ji dar vadinama: brandažolė, joniukas, kiaurinė, kiauris, laurinžolė, Marijos žoliukė, raudonukė, strudenėlis) – žmonės manė, kad ji gali išgydyti nuo 12 iki 99 ligų. Gydomąją galią Joninių naktį įgydavo ir jonvabaliai. Juos naktį rinkdavo, užpildavo spiritu ir vėliau tepdavo suskaudusias vietas.

Kupoliavimas – tai lyriškiausia ir žaismingiausia Joninių švenčių dalis. Daugiausia žinių apie kupoliavimą turime iš Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos.

Joninių išvakarėse kiekvieno kaimo mergaitės keliais būriais eidavo į savo kaimų laukus ir, kartu su kitomis gėlėmis, rinkdavo ramunes. Prisiskynusios pakankamai gėlių mergaitės grįždavo ir dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį – „kopolį“. Jį iškeldavo gale kaimo, prie javų lauko, ir dvi naktis bei vieną dieną saugodavo, gindavo nuo vaikinų, kurie stengdavosi „kopolį“ pagrobti.

Apie 1860 – 1870 Joninių naktį Mykolų kaimo merginos eidavo į laukus dainuoti ir dainuodavo visą naktį. Vyrai eidavo tų merginų gąsdinti. Jeigu kuri mergina neišeidavo dainuoti, tai jos vartus pajuokai apkaišydavo nuo kelio surinktomis piktžolėmis. Kitokių papročių laikėsi Ožkabalių apylinkių Merginos. Jos skindavo ramunes (kupoles) ir dainuodamos kaišiodavo už savo kaimo vartų. Pabaigusios eidavo į kitą kaimą, dainuoja ir ištraukusios ramunes, kaišioja dilgėles.

Vėliau visi šventės dalyviai susiranda patogią vietą susėsti: ilsisi, valgo, geria, linksminasi. Vieni eina ratelius, jei yra muzikantas, tai jaunimas šoka. 7 – 8-me XX a. Dešimtmetyje kupoliavimo papročiai Suvalkijoje pradėjo nykti.

Senosios kupoliavimo dainos, J. Balio nuomone, buvo dainuojamos sutartinių būdu. Vėliau ir per Petrines dainuodavo tas pačias dainas, tik vardą pakeisdavo. Paprastai Joninių dainose kalbama apie rugelių, rečiau linų, miežių laukų lankymą, kartais – turgelio. Pasitaiko dainų apie baudas mergaičių viliotojams. Daugeliui Joninių dainų būdingi kreipiniai: „kupolo rože“, „kupolio rože, kupolyte“, „kupole, kupolėle“, „kupoliau, Šv. Jonai“.

Kyla kupolės reikšmės klausimas. J. Balys remdamasis biržiečių sutartinėmis, palaikė Joninių, kaip vegetacijos ir vaisingumo (derlingumo) šventės teoriją. Sakydamas, kad „Jonines, arba Kupolių šventę reikėtų pirmiausia laikyti augmenijos klestėjimo, vešėjimo švente, o pačią kupolę – to klestėjimo įprasminimu“, panašios nuomonės buvo ir S. Skrodenis. P. Dundulienė yra išreiškusi nuomonę, kad Kupolė galėjo būti javų, laukų ir apskritai augmenijos dvasia.

Mergaitėms kupolinės – vainikų pynimo diena. Pindavo laukuose iš įvairių lauko augalų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių. Pindavo ir iš rūtų. Gėlių margumas simbolizavo gėrį. Kai kurios pindavo ir po du vainikus – vieną galvai papuošti, o kitą – ateičiai spėti.

Joninių išvakarėse surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Devynerių žolių pluoštelį moterys, nekalbėdamos, Joninių išvakarėse, po saulėlydžio mesdavo per galvą ant savo namo stogo, kad namas liktų apsaugotas nuo ligų ir kitų nelaimių, jį aplenktų laumės, raganos it t.t. Blogai jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų. Joninių vakarą žmonės kambariuose kabindavo arba į pabalkius pakiša pluoštelius šviežiai skintų jonažolių, kad namų neištiktų skaudžios nelaimės, ūkiški nuostoliai arba net gaisras. Jei tos žolės ilgai nesudžiūdavo, tai į tuos namus ateis laimė. Devynių žolių pluoštai nuo Joninių iki Kalėdų buvo laikomi ir tvartuose.

Mažojoje Lietuvoje mergaitės išsaugotą nuo vyrų kopolį nupuošdavo ir visas gėles pasidalindavo lygiomis dalimis. Manė, kad jos gali apsaugoti nuo piktų dvasių, raganavimų ir pan.

Tarp Joninių išvakarių užsiėmimų reikia paminėti ir javų laukų lankymą. Dar pirmaisiais XX a. dešimtmečiais kai kurie gyventojai Joninių vakare, prieš vakarines maldas, dainuodami apeidavo javų laukus. Kitus susirinkę iš kelių kaimų, baltai apsirengę vyrai ir moterys Joninių naktį eidavo per laukus, giedodavo giesmes, kurias vadino „Kupoliu“.

Laukus apvaikščioti ir apžiūrėti reikėjo, kad javai gerai derėtų. Javų lankymas – ne išskirtinis Joninių užsiėmimas. Javus žemdirbiai apvaikščiodavo daugeliu progų. Joninėms reiktų priskirti tik maginį piktžolių rinkimą ir persodinimą.

Joninių išvakarių diena baigdavosi, ir ateidavo Joninių naktis, blogio ir gėrio kovos naktis, apsivalymo naktis. Ryškiausiai tai atsispindi žmonių pasipriešinime raganių veiklai, magijoje, pasakojimuose apie paparčio žiedą, ateities spėjimuose.

Raganų darbai

 

Buvo manoma, kad po saulėlydžio Joninių naktį kyla pavojus karvėms. Raganos iš karvių gali atimti pieną, kartais ir susargdinti. Tai daugeliu atvejų konkrečios blogavalės kaimėtės „čėrauninkės“. Jos pavojingos, iki nukrenta rasa. Todėl pastebėję Joninių ryte pievoje brydę, kai kurie kaimiečiai sakydavo, kad tai „raganų brydės“, kad „tai blogų žmonių eita“.

Pieno atėmimo iš karvių būdai, kaip pasakojama, buvo labai paprasti ir visur Lietuvoje panašūs. Joninių rytą, kol rasa nenukrisdavo negindavo karvių į ganyklas, nes laumės ganykloje vilkdavo virvę; jei ją karvė užmins, tai jos pienas pereis raganų karvėms.

Norint karves apsaugoti, svarbiausia Joninių naktį jų nepalikti lauke, pagirdyti prieš saulės laidą ir sandariai uždaryti tvartus. Vakarų ir Mažojoje Lietuvoje karvių ragus prieš vedant namo vainikuodavo. Daugelyje vietų, kad raganos neprieitų ir neatimtų pieno, apkaišydavo tvartų arba diendaržių duris ir vartus šermukšnio šakelėmis.

Šermukšnis buvo laikomas vaistingu medžiu ir apsaugodavo nuo piktųjų dvasių. Jo bijodavo ir velnias. Iš jo darydavo lazdas, dzūkai jaunamartei išvažiuojant duodavo šermukšnio šakelę.

Be šermukšnio, raganos dar vengia dilgėlių, kiečių, usnių. Mažojoje Lietuvoje ant tvarto ir namų durų derva arba kreida nupiešdavo kryžių, kad raganos ir laumės jo išsigandusios neįlįstų. Raktų skyles užkimšdavo pavakary surinktomis devyneriopomis žolėmis. Prie tvarto durų ir tvarte pakabindavo šermukšnio ir kiečio pluoštus nuo raganų ir piktųjų dvasių apsisaugoti. Tais pačiais augalais nubrukdavo ir karves, kad jokie kerėjimai joms nepakenktų ir jos duotų daugiau pieno. Kai kur priimta tvarte netoli durų padėti klumpes ir veidrodį, kad raganos į tvartą eidamos atsitrenktų į klumpes ir susilaužytų kojas; pasižiūrėjusios į veidrodį pamatytų kokios jos baisios ir pamiršusios savo tikslą pabėgtų. Ūkininkai buvo įsitikinę, kad jei koks priešas užkerėjo karves, norint atkerėti irgi reikia burti. Lietuvoje kovojama Šv. Jono ugnimi.

Joninių magija

Prieš Jonines vakare, Joninių rytą, o dažniausiai vidurnaktį kaimiečiai atlikdavo tam tikrus veiksmus, tikėdamiesi paveikti aplinką, visų pirma javų derlių ir gyvulius, savo naudai. Jie raudavo javuose usnis ir vieną atsodindavo, bet šaknimis į viršų, o kitas sudegindavo Joninių lauže; bėgdavo apie javų lauką pasivoliodavo pievoje. Kartais taip darydavo nuogi. Būdavo įsitikinusių, kad iš kaimyno gerą derlių ir pieną galima perimti nusikrėtus jo lauke rasų. Maginiai veiksmai buvo atliekami ir stengiantis pačiam įgyti maginių savybių. Štai keletas tolių maginių veiksmų pavyzdžių:

  1. Kad laukuose neaugtų usnys, reikia Šv. Jono naktį išrauti vieną usnį ir ją atsodinti atvirkščiai. Tada kitos išnyks.
  2. Joninių naktį ūkininkai semdavo žemes nuo kelio ir barstydavo jas ant dirvos, kad dirvos neraustų kurmiai.
  3. Norėdami išvaryti peles iš savo namų, Joninių rytą, prieš saulei tekant, užlipdavo ant klojimo stogo ir spragilu daužydavo į stogą.
  4. Norėdami, kad pasveiktų drugiu sergantis žmogus duodavo jam valgyti keptą duoną prieš patekant saulei.

Paparčio žiedas

Joninių neatskiriama dalis – pasakojimai apie paparčio žiedą. Paparčio žiedas – laimės ir aiškiaregystės simbolis. Jį radęs įgyja magiškų savybių, tampa protingas, laimingas, sužino įvairias paslaptis, kitų žmonių mintis, supranta gyvulių kalbas, sužino kur paslėpti turtai, merginos greitai ir laimingai išteka. Norintieji jį surasti susidurdavo su daugybe sąlygų ir kliūčių: laukti reikia vienam, vidurnaktį 11 – 12 valandą, būti atlikus išpažintį, nuoširdžiai melstis, nesidairyti. Vieta turėjo būti tokiu atstumu nuo gyvenviečių, kad nesiektų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas, nei šuns lojimas. Išsirinkęs vietą žiedo ieškotojas po paparčio keru turėjo patiesti drobulę, baltą nosinę arba šilkinę skarelę, apsibrėžti apie save apskritimą šermukšnio lazda arba šventinta kreida, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melsdamasis, neatsigręždamas laukti, kada pasirodys švytintis, panašus į deimantą arba mažą spindinčią žvaigždutę žiedas ir nukris ant skarelės. Besimeldžiant gąsdina raganos ir velniai, piktosios dvasios.

Rastą paparčio žiedą reikėjo ypatingai saugoti, – prasipjauti ant krūtinės ar rankos odą ir po ja užkišti.

Joninių vidurnaktis

Apeiginė Joninių dalis įvykdavo vidurnaktį prie laužo. Rinkdavosi vietinio, o kartais ir keleto kaimų žmonės – seni, jauni, maži. Tai atvira visų bendruomenės gyventojų sueiga.

Kol merginos pindavo vainikus, vyrai suvarę į tvartus gyvulius ruošdavo aikštelę šventei. Vietą parinkdavo ant piliakalnių, kalnelių, kad toliau būtų matyti. Viduryje aikštelės sukraudavo didelį laužą. Kartais vietoje laužo statydavo dervos statinę. Aukščiausioje vietoje statydavo kartį su ant viršaus užmautu senu vežimo ratu – stebulę. Į vidų prikimšdavo tošių, o kartais ir šiaudų. Kiti karties viršų apvyniodavo beržo tošimi arba užkabindavo dervoje išmirkytus pakulų kuodelius. Keldavo ir dervos statinaites, žibintus.

Aikštelę apstatydavo berželiais, žolynų, dažniausiai ąžuolų lapų girliandomis. Ąžuolas – laimės, sveikatos, stiprybės simbolis.

Susirinkus į aikštelę pradžioje dainuodavo, apie 11 valandą vakaro kurdavo laužą, o vidurnaktį uždegdavo stebules. Laužus uždegdavo vienas iš vyriausiųjų Jonų, seniausias ir viso kaimo gerbiamas Jonas arba visi Jonai drauge. Laužui kurti pirmenybė buvo teikiama vedusiems vyrams, tiems, kurie pirmi pasveikino Joną. Kuriamą laužą apstodavo Jonai.

Kurį laiką susirinkusieji tylomis stebėdavo laužą, paskui pradėdavo švęsti. Vyrai šokinėdavo per baigiančius degti laužus, nuo jų neatsilikdavo vaikai. Merginos vertindavo vyrus pagal tai, kuris aukščiau iššoka. Per laužą šokinėdavo ir poromis. Nešokinėdavo tik vedę vyrai.

Kai kuriose Lietuvos vietose pakalnėn ridendavo degančius vežimų ratus, medinius statinių lankus ar šiaudais aprištus vielos lankus. Vyrai pasiviję besiridenančius lankus per juos šokinėdavo. Degantis lankas simbolizuoja saulę, kuri pradeda tolti nuo žemės. Šį paprotys į mūsų kraštą atkeliavo iš vokiečių.

Joninių ugniai buvo teikiama didelė reikšmė. Ją laikė šventa. Šokinėjama per ugnį kaip ir, maudomai, buvo norint apsivalyti nuo nuodėmių ir apsidrausti ateičiai, visiems metams, nuo įvairių ligų.

Šokinėdavo per ugnį ir todėl, kad tikėjo, jog tai atneš gerą linų derlių. Joninių laužas turėdavo būti kiek galima aukštesnis, nes kuo didesnį plotą apšviesdavo ugnis, tuo didesnis derlius užderės laužavietės savininkui.. Buvo sakoma, kad šokinėdami per lankus žmonės susilieja su šventa ugnimi, kad visus lydės sėkmė, kad bus geresnis derlius ir kad nepersekiotų raganos. Jei porai pavykdavo peršokti per laužą nepasileidus rankų, tai ženklas, kad tais metais susituoks.

Kad javai būtų švarūs į Joninių laužą mesdavo kupoles, o dažniausiai iš javų išrautas piktžoles. Degindavo ir vainikus, jeigu likdavo nesudegintų sušerdavo karvėms, kad duotų daugiau pieno.

Laužų kurenimą Mažojoje Lietuvoje siejo su raganų deginimu. Jaunuoliai ant aukštos karties pritaisydavo smaluotą statinę prikimštą pjuvenomis, užberdavo druskos, kad ugnis stipriau sragsėtų. „Raganos“ linksmai dainuojant ir žaidžiant sudeginamos, kad negalėtų pakenkti.

Ypatingas vaidmuo tekdavo ir Joninių laužo ugniai. Užsidegę kempinę nešdavo namo kurti židiniui – kad šeimoje būtų santarvė ir ramybė, nes Joninių ugnį laikė ramybės deive. Joninių laužo dūmais rūkydavo gyvulius ir pastatus, kad apsaugotų nuo nelaimių. Žmonės manė, kad magišką galią turi ir Joninių laužo pelenai. Liepalingiečiai pelenus, kaip Joninių ugnies simbolį nešdavo namo, kitur, kad pakeltų derlingumą barstė ant laukų ir daržų. Mažojoje Lietuvoje, kad būtų geresnis derlius laukus barstė anglimis, laužo nuodėgulius smaigstydavo į dirvą, o jų atplaišas, kad apsaugotų dirvą nuo piktžolių prieš eidami arti pakišdavo po žagre.

Laužo anglis naudojo ir vaistams. Jų duodavo sergantiems nuomariu, apiberdavo šunvotes, sloguojantis kaitindavo kojas karštame pelenų antpile.

Joninių naktį, nors ir ne visur, svarbus vaidmuo buvo teikiamas ir vandeniui. Upėse maudydavosi norėdami apsivalyti nuo nuodėmių ir apsisaugoti nuo visokių ligų. Irstydavosi valtimi, taškydavosi, laistydavosi, kad įgautų stiprybės. Kitur ir maudydavosi. Moterys ir merginos Joninių naktį maudydavosi todėl, kad tą naktį maudėsi ir laumės. Merginos tikėjo, kad išsimaudžiusios greičiau ištekės. Norėdamos turėti daug laimės ir sveikatos savo skalbinius skalbdavo upėse ir ežeruose.

Buvo paprotys plukdyti vainikus su degančiom žvakėm. Druskininkų apylinkėse, prieš Pirmą pasaulinį karą Joninių išvakarėse jaunimas rinkdavosi prie Nemuno krantų ir laiveliais keldavosi į „Meilės salą“ upėje. Čia kurdavo laužą, šokdavo, dainuodavo ir žaisdavo. Vidurnaktį merginos eidavo į kairį salos krantą, o vaikinai – į dešinį. Čia kiekvienas į upę leisdavo vainiką (merginos rūtų, vaikinai diemedžio). Prie vainikų pririšdavo lenteles su savininko vardu, pritvirtindavo žvakutes, kurias leidžiant į vandenį uždegdavo. Salos gale, kur suteka upės srovės vainikai susitikdavo. „Susiporavusius“ vainikus pasitikdavo budintieji laiveliai, iš kur garsiai skelbdavo laimingųjų porų vardus. Būdavo ir nelaimingųjų, kurių vainikai praplaukdavo nesusitikę.

Upeliais Joninių naktį plukdydavo ir apipintus vežimo ratus, plaustelius su lauželiais. Jaunimas plaukiodavo valtimis, dainuodami. Pasišviesdavo į dubenis pripilta derva – naktį tarp vainikų dubenys žėrėdavo įvairiomis šviesomis. Yra nuomonių, kad žvakučių plukdymas atsirado kaip Joninių laužų pakaitalas, tačiau uždegtų ratų, dubenų su derva ir lauželių plukdymas leidžia manyti, kad ir ugnys ant vandens gali būti labai seni šventės reliktai, išlikę nuo pagonybės laikų.

Prie laužo, kas neišsiruošdavo ieškoti paparčio žiedo, dainuodavo, šokdavo, Jonai suruošdavo vaišes. Jonines patys pasiruošdavo tik naktigoniai.

Tokias šventes mėgo muzikantai, kurie grodavo smuiku, armonika, būgnu ir veltui.

Kai kur prie aikštelės medžiuose vaikinai įrengdavo sūpuokles. Dažniausiai supdavosi vyrai ir vaikai. Kartais vyrai supdavo merginas. Sūpuoklės – neatskiriama Joninių linksmybių dalis.

Auštant rytui, prieš saulėtekį ypatingą galią įgyjančios rasos. XX a. pradžioje joms buvo teikiama daug reikšmės. Įvairiose Lietuvos vietose mergaitės, kad jų oda būtų lygi ir veidai skaistūs, jomis prausdavosi. Buvo manoma, kad nusipraususios rasa pajaunės, išnyks šlakai, spuogai, bus sveikos akys. Joninių rasomis gydydavo karpas žmonėms ir gyvuliams. Sakydavo, kad tris kartus perbridus per rasotą pievą galima pasigydyti nuo riaumato. Pragydęs vieversys skelbdavo šventės pabaigą.

Joninių vainikus mergaitės pagarbiai saugojo: laikė pakabintus po sija ties lova, greta šventųjų paveikslų ar klėtyje. Kitur, kad derlius geriau derėtų, nebūtų nelaimių, kad apsaugotų namus nuo pikto Joninių vainiką laikydavo po sija ant aukšto.

Komentarai

  1. kamile sako:

    kas budinga joniu sventei?